„Brisiaus galas“ Austėja Masiokaitė-Liubinienė

Buvau geras šuo. Ačiū Dievui, likimui – tam, kas žaidžia kauliukais iš mūsų gyvenimų – aš buvau geras šuo.

Aš žinau, kur tu mane vediesi.

– Sa, Brisiau, sa! – kvieti mane.

Taip, kaip kadaise, kai eidavome medžioti ančių. Bet abu žinome, kad šiandien medžioti ančių mes neisime.

Girdžiu tavo balse įtampos gaidelę. Matau, kaip gūžiesi. Kaip nervingai tavo pirštai gniaužia šaudyklės dirželį.

Buvau geras šuo. Ačiū Dievui, likimui – tam, kas žaidžia kauliukais iš mūsų gyvenimų – aš buvau geras šuo. Ir tu buvai geras šeimininkas.

Kylu nuo spalių krūvos, cimpinu paskui.

Ar atsimeni, kai pas tave atėjau? Tą karštą liepos popietę, kai, galų gale atradęs kelią į mūsų senąją trobą, sutikau tave tarpuvartėje? Stabtelėjai, nužvelgei – lyg pažintumei. Dievaži, akimirką maniau, kad atpažįsti. O aš tave tučtuojau atpažinau – kaip gi kitaip. Žinoma, buvai pasikeitęs – prisipažinsiu, susigraudinau išvydęs, į kokį tvirtą vyrą užaugai.

Tą liepos popietę priėjai ir palinkai, nedrąsiai ištiesei delną inkščiančiam šunyčiui, tučtuojau puolusiam į glėbį. „Na, Brisiau, na“, – glostei mane, sutrikęs juokeisi, kai laižiau tau rankas.

Kvailas šuo, kvailas Brisius, besižeminantis prieš pirmą sutiktą žmogų. Nesupratai, kad tūkstantį kartų tariu tau „atleisk“.

Už tą bailų žvilgsnį, kurį neištrinamai įdeginau tau veide kumščiu. Už tai, kad kūpriniesi, žvelgi į visus iš padilbų, lyg pats būtumei ujamas šuniūkštis. Už randą, kurį vis dar nešioji ant nugaros nuo tada, kai girtas paleidau į tave rusenančią pliauską iš krosnies.

Nebuvau tau geras tėvas. Dėl to buvau pasiruošęs padėti gyvybę, gindamas nuo tavęs vaikus. Ne dėl jų – dėl tavęs. Kad netektų žvelgti į juos šuns akimis ir atsiminti viską, ką jiems padarei.

Mažiesiems susikivirčijus ar žmonai pakėlus balsą pašokdavai nuo stalo gniaudžamas kumščius – visai kaip aš kadaise, todėl šokdavau paskui, tyčia painiodavausi po kojomis. Bet visada laiku sustodavai. Paspyręs mane šalin, eidavai lauk, apsukdavai sodybą, užtraukdavai dūmą. Grįždavai nusiraminęs. Didžiuodavausi tavimi.

Ar pameni, kai persipykai su žmona? Tada, kai it viesulas išrūkai iš namų, o aš nespėjau pasitraukti tau iš po kojų? Tada pajutau, koks sunkus gali būti tavo batas, kokie kieti, negailestingi tavo kumščiai.

Talžei mane, o aš inkščiau ir dėkojau. Ačiū, sūnau, ačiū. Ačiū, kad išvaduoji mane nuo tos kaltės, kurią bergždžiai mėgindavau išstaugti į pilnatį. Po to tu verkei, glostei mane, atsiprašinėjai. Aš irgi verkiau ir atsiprašinėjau. Tik tu nesupratai.

Taigi, visa tai susumavus, dabar, kai nešinas ginklu vediesi mane už klojimo, manau, kad buvau tau geras šuo. O tu, viską įvertinus, buvai geru šeimininku. Geru žmogumi.

Suprask, žiūrėdamas, kaip sustoji ir neryžtingai keli šaudyklę, inkščiu ne todėl, kad bijau mirties. Abu suprantame, kad man liko nebedaug. Neturiu dantų, nebeprimatau ir neprigirdžiu.Man liko nebedaug, supranti? Žiemos greičiausiai nebetempsiu. Rasi mane sustirusį ant tos spalių krūvos, išmesi į pamiškę. Tiek ir to vargo.Tad kam tau tai?

Suprask, aš tau atleisiu – jau atleidau. Inkščiu, nes bijau, kad tau neatleis tie, kurie žaidžia kauliukais iš mūsų sielų. Bijau, kad nušovęs seną priekurtį šunį, kitame gyvenime jau tu inkšdamas glausiesi man prie bato.

Prašau, sūnau, labai tavęs prašau… Nenustok būti geru žmo–