Cyano žydruma – Justina Kapeckaitė
Tikroji bausmė, tai ta negailestinga žydra milžinė, okupuojanti viską, net mintis.
Dujinė planeta Cyano užima beveik visą regimą dangaus plotą. Kartais atrodo, kad ji ims ir užgrius ant galvų, paskandindama asteroidų koloniją neišmatuojamoje savo žydrynėje.
Betyrinėjant verpetais besisukantį žydrą Cyano paviršių, iš kosmoso tamsybių išnyra juoda stačiakampė dėmė. Vėl atskrenda. Nauja partija atstumtųjų, tokių, kaip ir aš. Jau tapo įprasta patiems nemylimiausiems įteikti bilietą į vieną iš daugybės darbo stovyklų asteroidų kolonijose kur nors prie Hado Gerklės, Keilerio Žiedo arba Cyano palydovuose.
Taip, kodėl gi ne Cyano? Cyano 3 gausu urano ir įvairių metalų, o Cyano 6 – gamtinių dujų bei mėlynųjų kerpių – pagrindinės eksporto prekės, po kosminės kelionės į Žemę taip išbrangstančių, kad pardavęs gramą apsirūpintum keliems šimtmečiams.
Kaliniai tikriausiai kaip tik dabar bunda po amžius trukusio miego. Dieną, kai užsitrenkė kriogeninių kapsulių durys, jie teberegi aiškiai, tarsi ji būtų vakar. Pavydžiu šios akimirkos, nes jie prisimena viską: namus, mylimus žmones. Bet praeis mėnuo, daugiausia du, ir viskas, ką pajėgs įsivaizduoti ar prisiminti – tai tamsios asteroidų uolos ir bekraštė Cyano planetos žydrynė. Toji prakeikta Cyano... Kartais kyla nenumaldomas noras kvatotis.
Kas būtų pamanęs, jog ne darbas kasyklose ar neįveikiamas atstumas taps didžiausia mūsų bausme. Ne. Tikroji bausmė, tai ta negailestinga žydra milžinė, okupuojanti viską, net mintis.
***
– Pasiskubinkit, durys bus atidarytos lygiai minutę! – iš ausinių atsklinda šaižus Palydovo balsas.
Iki šiol nesuprantu, kodėl privalome iki augimviečių sklęsti įsitvėrę plonų turėklų, užuot saugiai ėję požeminiais tuneliais, bet paklausti nedrįstu. Esu čia ne tam, kad klausinėčiau.
Paskutinius metrus nusklendžiu vienu yriu; durys užsiveria anksčiau, nei kojomis paliečiu žemę.
– O dabar marš į paskyros punktus! Pirmoji grupė – ketvirta sekcija, antroji grupė...
Mažomis grupelėmis patraukiame į savo darbo zonas. Ten, kur gausu mėlynųjų kerpių, uoliena žėruoja tarsi nutepliota mėlynų atspalvių dažais. Lėtai plisdamos paviršiumi, kerpės formuoja karpytas, smulkiais blizgiais spygliukais aplipusias išaugas. Nors mokslininkai vadina kerpėmis, jos veikiau primena koralą – yra kietos ir trapios. Kartais švyti it nutūptos jonvabalių, kitais kartais išleidžia plonas skaidrias ataugėles, tingiai siūruojančias, tarsi čiuoptų orą. Bet daug dažniau mėlynosios kerpės būna susiplojusios ir taip stipriai suaugusios su uoliena, kad vieną kvadratinį centimetrą tenka gremžti ištisą dieną.
– Vertingas kiekvienas mikrogramas, ar girdėjote? Kiekvienas! – Palydovas per raciją apie tai primena milijoną kartų kasdien. – Gremžkite švariai ir atsargiai! Negalima maigyti, plėšyti...
Kelis kartus caktelėju įrankiu orą, pratindamasis pirštinėta ranka suvaldyti nedidelį pincetą. Išsirenku tinkamą darbui uolą, pritūpiu. Jei tik yra galimybė, visada renkuosi su kuo aukštesniais kerpių kuokštais.
– Vertingas kiekvienas mikrogramas, aišku? Kiekvienas mikro...
Įkvėpiu. Iškvėpiu.
– ...švariai ir atsargiai! Negalima...
Pradedam.
Pasilenkiu taip arti, kaip tik galiu. Iškeliu ranką su pincetu ir atsargiai nuleidžiu prie puriomis ataugomis pasišiaušusio paviršiaus. Cakt, cakt, cakt. Du mikrogramai. Cakt, cakt. Pusė. Cakt, cakt, cakt, cakt. Vienas ir dvi dalys. Kiekvienas pluoštelis reikalauja vis kito priėjimo, vis kito pinceto kampo. Vienur galima griebti plačiau, kitur – tik pačiu krašteliu, o po to dar reikia viską rūpestingai susiurbti į vakuuminę dėžutę, kadaruojančią po kaklu – dienos triūsas mikrogramo dalių tikslumu šviečia ekrane. Mintimis vis nuklystu į Žemės sodus: trešnės, braškės, vynuogynai, kibirėlis po kaklu, pusė derliaus burnoj. Smagu prisiminti vaikystę. Tik akimirkai.
O tada ir vėl:
– Vertingas kiekvienas mikrogramas... švariai ir atsargiai... kiekvienas mikrogramas... atsargiai...
Gervuogės ir mėlynės, juodieji serbentai... ne, panašiau į mėlynes. Melsvos uogos, melsvos kerpės, melsvos...
Netikėtai kerpės šakelė išleidžia plonytį tarsi plaukas ūselį. Tada vaizdas sumirguliuoja. Akimirkai pamanau regįs žmogaus akį.
Motin, ar čia... Ne, tai niekaip negali būti jos akis. Čia juk Cyano. Juo labiau, kad mano motinos jau nebė...
Paukšt!
Pincetas nugnybia uolienos gabalėlį, o su juo ir miniatiūrines šaknis suleidusią kerpelę.
Velnias.
– Vertingas kiekvienas mikro...
Velnias, velnias, velnias!
Pamėginu tarp trupinių pincetu išgraibyti kerpės draiskanas, bent šį tą išsaugoti. Bet jos nebėra – susitrynė į dulkes. Pincetu nepavyksta suimti nė smilties, tad trupinius subraukiu pirštais ir susiurbiu dėžutėn. Balta pirštinė apsineša melsvomis dėmėmis. Palydovai prieš paliekant urvus uoliai tikrina, ar nieko neišsinešam susikaišę kostiumo klostėse. Ketinu išsigabenti viso labo dulkes, už išteptas pirštines bausti neturėtų.
Prisipažinsiu pats, prisipažinsiu iš karto. Taip bus geriau.
***
– Ar matei naujokus, Arni? Matei jų veidus? Kaip kokie pasiklydę žąsiukai!
– Užsičiaupk. Noriu miego.
Pasiverčiu ant kito šono, rankomis užsidengiu ausis. Kambariokas nenurimsta, vis šūkauja ir šūkauja, per viršutinės lovos kraštą nuleidžia koją ir įsismarkavęs spardo man į nugarą.
– Dar tik devynios, Arni. Tu matei juos? Matei?
Po pusvalandžio iš valgyklos grįš ir kiti, o tada triukšmas nenutils iki pat dešimtos, kuomet bloke gesinamos šviesos.
– Arni, ei, ei, tu tikrai miegi?
Jeigu tylėsiu, gal Meizas paliks mane ramybėje. Bet Meizas ne toks, jis niekada nenurimsta.
– Žinai, kiek iki Žemės, Arni?
– Ne.
– Daug. Per daug. Tie žąsiukai ką tik atvyko, o jie jau nieko nebeturi. Nič nieko. Gali įsivaizduoti?
– Ne, Meizai, negaliu.
Noriu atrėžti, kad aš irgi nieko nebeturiu, todėl nebenoriu galvoti apie Žemę, apie namus. Bet iš tiesų nuolat apie juos galvoju. Kažin ar žinodamas, kuo viskas pasibaigs, būčiau elgęsis kitaip? Man reikėjo tos prakeiktos kerpės, reikėjo visų tų pinigų, kuriuos galima už ją gauti, reikėjo to beprotiškai brangaus vaisto, kurį galima už juos nusipirkti. Mikrogramas mėlynosios kerpės būtų dovanojęs laiko mano motinai, o vieno gramo būtų užtekę pakeisti gyvenimą. Išgelbėti ją. Nebūtų reikėję stebėti, kaip ji vysta, kaip liga graužia iš vidaus, kol lieka tik sudžiūvęs skeletas. Niekingas gramas, ir jos šypsena vėl džiugintų pasaulį. Pamenu, tiesdamas kerpės pluoštelį supirkėjui, juokavau, kaip mažai sveria žmogaus gyvybė. Jis irgi nusijuokė ir pasakė, nė nenutuoki, vaikine. O tada įdavė mane taip ir nenustojęs šypsotis.
Dabar žinau, kiek iš tiesų kainuoja gyvybė, kiek kainuoja laisvė. Buvau kvailys. Atleisk, mama, vieno gramo buvo per daug, nespėjau net atsisveikinti. Atleisk, atleisk, atleisk, prakeiktas gramas pakeitė mūsų gyvenimą.
Mėginu prisiminti jos šypseną, veidą, akis. Sunku... kodėl taip sunku? Rodos, žinau apie ją viską, valandų valandas praleidau prie ligoninės lovos, kiekviena raukšlelė, kiekvienas žilas plaukas turėtų būti išdegintas atmintyje. Bet vos pamėginu mintyse sudėlioti jos veidą, šis išskysta, susilieja, lyg smegenys nebežinotų, kur turėjo būti nosis, o kur lūpos.
Tik iš knarkalių choro suprantu, kad jau naktis, o aš nusisukęs į sieną, ausys uždengtos delnais, akys plačiai atmerktos, lyg iki pat šios akimirkos nė bluosto nebūčiau sudėjęs. Atitraukiu plaštaką, atsargiai dedu ant pagalvės. Delnas baltas kaip kreida, o vidury melsvuoja dėmė.
Juk valiau, aiškiai prisimenu kaip valiau suteptas rankas, šveičiau uolienų dulkes, kol delnai tapo švarūs, akinančiai balti, neliko nė dėmelės! Ir iš vis, kaip tos sumautos dulkės sugebėjo patekti po kostiumu?
Sugniaužęs pirštus, nagais pagremžiu delno odą, neįprastai šiurkščią, rupią, tarsi drėgnu smėliu aplipusią. Vėl ištiesiu pirštus. Delno vidury kūpso mėlynos kerpės pluoštelis, jo smulkios karpytos šakelės šakojasi it miniatiūriniai elnių ragai, o viršūnėlės pasišiaušusios nuo netaisyklingų, trapių tarsi šerkšnas spygliukų.
Kaip tu čia atsidūrei?
Spygliukai ima tįsti į plonus skaidrius ūglius, tiesiasi į mane, linguodami ir sukdamiesi ore jie ieško atramos. Ir jų vis daugiau, vis didesni. Veržiasi jau stambiais gyvūniškais čiuptuvais, o delno vidury veriasi apvali burna, nusėta tūkstančiais ilgų, plonų dantukų. Akimirką šmėsteli vaizdinys, kaip plika akimi neįžiūrimas kerpės plaušelis bevalant pirštines nusklendžia ant odos ir suleidžia šaknis. Nesu tikras ar vaizdinys mano, ar jos.
– Arni, kas yra? Ko rėki, Arni?
Spyris į nugarą. Dar vienas. Klyksmas plėšo ausis ir galvą. Klykiu aš. Ar bent jau Meizui taip atrodo.
– Arni, Arni, nutilk, kas tau yra?
– Ranka, – sušnopuoju.
– Kas rankai?
– Kerpė... ataugos... juda...
Rodau jam Cyano žydrumą, virpančią nuo kuplių kerpių ir skaidrių čiuptuvėlių. Nusukęs delną nei kerpės, nei čiuptuvų neberegiu, vien tik melsva dėmė tarsi metano ugnelė plaikstosi.
– Kas ten, Arni?
– O nematai?
– Matau ranką. Kas negerai rankai?
Jau ir kiti pabudo, tamsoje juda pavidalai, blykčioja akys.
– Kas negerai rankai, Arni?
Negi jie nemato? Pasuku delną į save, mėginu nupasakoti, ką regiu, tačiau su kiekviena akimirka paaiškinti vis sunkiau. Kur tie čiuptuvai? Ar tai tie plonyčiai skaidrūs žiuželiai? Kur kerpės šakos, kodėl jos vis liejasi, tarsi kas sekundę kažkas vis brūkštelėtų teptuku, neapsispręsdamas dėl galutinio pavidalo? Net Cyano žydruma nenustygsta vietoje, pulsuoja, tvinkčioja lyg kvėpuotų.
– Kas tai, Arni, kas tau yra?
– Kerpė... ant delno kerpė...
– Tu ją nusivalei, Arni, nusivalei, pameni? Tavo delnas švarus, tavęs net nenubaudė. Pažiūrėk, štai, pats pažiūrėk. Švarus, matai?
Matau. Delnas švarus, baltosios pirštinės spintelėje. Nuvalytos švariai, kruopščiai. Manęs nenubaudė, net deramai neaprėkė.
– Miegok, Arni, miegok.
Šimtoji kerpės dalis dėžutėje, trigubai tiek nereikalingų uolienos dulkių. Manęs neaprėkė, pirštinė švari, delnai švarūs, aš nesusitepęs.
***
Neketinu eiti pusryčiauti. Noriu dar šiek tiek pabūti vienas. Ne, ne vienas. Noriu pabūti su mėlynąja kerpe, jei tik ji teiktųsi pasirodyti ant mano delno.
– Ar tu čia? – pasiteirauju.
Kurį laiką nieko nevyksta. Tada nedrąsiai delno viduryje blyksteli ir užgęsta melsvas žiburėlis.
– Tu gyva? Čia gyveni?
Dar vienas žybtelėjimas, jau drąsesnis.
– Tu vakar... tu mėginai man šį tą parodyti. Ar... ar gali parodyti ir vėl?
Blykstelėjimas. Stipresnis, beveik kaip žvakės liepsnos liežuvis.
– Parodyk man namus. Labai prašau.
Regos lauką akimirksniu užpildo Cyano žydruma.
– Ne, ne! Parodyk man mano namus!
Paeiliui mėginu įsivaizduoti, ką norėčiau matyti: laukus, sodus, savo namą. Su kiekvienu į mintis užklydusiu vaizdiniu delne ima vertis prarasto pasaulio fragmentai. Šmėsteli šaka, žolės stiebelis, stogo kraštas, pagalvė ant vaikystės lovos – viskas abstraktu ir tuo pat metu atpažįstama, tarsi kerpė savo paveikslams semtųsi įkvėpimo iš mano minčių.
Lyg dalintumėmės viena vaizduote. Kaip taip gali būti?
– Tiek to. Tebūnie paprastesnė užduotis. Parodyk man... obuolį.
Kaip atrodo obuolys?
Pamėginu įsivaizduoti. Apvalus, bet ne visai, įdubęs ten, kur kyšo plonas tamsus kotelis. Raudonas, bet nebūtinai – manasis veikiau rausvas ir turi smulkius tamsesnius dryželius.
– Nagi, parodyk, – paliepiu.
Ir kerpė rodo. Bent jau bando: kai aiškiai įžiūriu apvalią formą, rausvą luobelį pakeičia ledinė melsvuma, o kai pamatau dryželius, marginančius odelę, obuolys išsyk išdryksta į karpytas kerpės šakeles.
– Nagi, prašau. Bent sykį parodyk tai, ką pažįstu aš!
Dėmė delne suspurda, lyg toks prašymas ją būtų nudžiuginęs, ir žaižaruodama išsilieja į neaprėpiamus Cyano mėlius.
– Tu nesupranti, – kuždu nusivylęs.
Tai tu nesupranti.
Cyano žydruma kelis sykius virpteli ir pranyksta.
***
Ta pati rutina, kaip visuomet, diena iš dienos. Sklendžiu pavargęs, tuščias, tik kiautas be sielos. Vos atvykau, o jau nieko nebeturiu. Atleisk, mama, vieno gramo buvo per daug, nespėjau net atsisveikinti. Žemėje nieko nebeturiu. Mėginu prisiminti jos šypseną, veidą, akis. Sunku... kodėl taip sunku? Rodos, žinau apie ją viską, valandų valandas praleidau prie ligoninės lovos. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas žilas plaukas turėtų būti išdegintas atmintyje, bet vos pamėginu mintyse sudėlioti jos veidą, šis išskysta, susilieja, lyg smegenys nebežinotų, kur turėjo būti nosis, o kur lūpos.
Ištiesiu delną ir sukuždu:
– Parodyk man ją.
Delnas vos pastebimai švyti. Melsvai, kaip beribė Cyano žydrynė.
– Po kojomis žiūrėk, asile! – per raciją užkriokia Palydovas. – Žinai, kas nutiks, jei pradursi kostiumą?
Žinau. Plaučiai susitrėkštų per keliolika sekundžių, o po minutės jau būčiau suledėjęs į kaulą – nepelnytai greita baigtis tokiam kaip aš. Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to, bato nosimi kliudau melsvai žėrinčią metalo kietumo smailę.
Neišgirstu, ar buvo kraupusis drykst. Nebesvarbu. Užuot sklendęs į priekį, kaip visi, vis sparčiau kylu aukštyn, į Cyano planetos mėlį.
Ilgesingai žvelgiu į melsvuojantį delną, šakotas kerpes ir ledines liepsnas.
Parodyk man mamą. Ir namus. Prašau.
Vis mėginu bent šį, paskutinį sykį išvysti tai, ką branginu, tačiau Cyano pasauliui priklausanti kerpelė tegali parodyti tik tai, kas brangiausia jai.
Ką gi.
Užsimerkiu.
Viskas, ką regiu, tai neaprėpiama Cyano planetos žydruma.